Kažkas yra pasakęs: „Dievui labiau rūpi mūsų charakteris nei mūsų patogumas“. Tarnavimas ugdo charakterį per įdomius posūkius ir vingius. Mes juokiamės, verkiame, dirbame ir žaidžiame. Pasitikime, kad mūsų gyvenimo Režisierius mato visą vaizdą iš savo perspektyvos.

Mūsų gyvenimas svetimoje šalyje dažnai atrodo kaip pasaka. Jame yra tolimų kraštų, pilių, visokiausių emocijų ir, taip, net romantikos. 1993 m. Baltarusijoje pradėjome kaip du viengungiai. Ten dirbome devynis mėnesius. Kol iki numatyto grįžimo į Jungtines Valstijas liko dvi savaitės, nė vienas iš mūsų nenorėjo prisipažinti, kad domisi kitu. Mt 6,33 sako: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“. Nesupratome, kad „visa tai“ mums bus vienas kitas.

Paskutinį vakarą buvome išėję į miestą. Baigėme ruoštis kelionei namo. Dievas viską sutvarkė per tą vieną vakarą. Misijų lauke pasimatymai tiesiog negalimi. Apie mūsų „santykius“ net nebuvo kalbos. Jis pirmą kartą paėmė mane už rankos, pabučiavo ir pasipiršo – viskas tą patį vakarą.

Buvau pasižadėjusi keliauti visur, kur tik jis vyks. Baltarusija nebuvo visai tai, ką įsivaizdavau kaip ilgą medaus mėnesį. Susituokėme liepos 23 d. Rugpjūtį persikėlėme į savo pirmuosius namus – Mogiliovą Baltarusijoje. Kažkas buvo paprašęs mūsų pradėti ten naują tarnystę. Mums buvo vos per dvidešimt. Tai mums nebuvo svarbu. Taip džiaugėmės, kad esame ten ir kad esame kartu.

Visa širdimi atsidavėme viskam: sekmadieninei mokyklai, pamaldoms, Biblijos studijoms ir visam kitam, ką tik galėjome daryti. Meldėmės ir pasninkavome – ir savo noru, ir todėl, kad pritrūkdavo pinigų. Dievas laimino komandos pastangas tame mieste. Atėjo išbandymai ir išmėginimai. Prie iššūkių, kuriuos patiria ką tik susituokusieji, prisidėjo kultūrinis šokas ir ligos. Gyvenome vietovėje, persmelktoje Černobylio radiacijos. Išmokome melstis už savo maistą.

Dievas turi neįtikėtiną humoro jausmą. Juokas – būtinybė. Galėčiau pasakoti istoriją po istorijos. Praleidome 24 valandas oro uoste, nes „lėktuvams neužteko kuro“. Pačią pirmą naktį Minske, Baltarusijoje, pasiklydome ieškodami orientyro ten, kur viskas atrodė vienodai. Dviem „mažomis“ sofomis-lovomis dalijomės su dar keturiomis merginomis. Prašėme kaimyno, nemokančio nė žodžio angliškai, paskolinti mums savo dušą, nes iš mūsiškio nebenutekėjo vanduo po to, kai pakrikštijome šešis žmones. Buvo pelių ir tarakonų. Šeštą nėštumo mėnesį, laukdamasi mūsų pirmagimio, stūmiau automobilį.

Vienas žodis viską sudėlioja į vietas: lankstumas. Svetima šalis parodo tavo silpnybes, kad galėtum jas sustiprinti. Ji taip pat atskleidžia talentus, apie kuriuos nė nenumanei.

2005 m., po dešimties metų nuostabiojoje Luizianos valstijoje, mūsų gyvenimą jau buvo papildę du gražūs jaunuoliai (mūsų sūnūs – devynerių Taylor ir penkerių Tyler). Pajutome, kad mūsų gyvenimas lenkiamas nauja kryptimi. Lenkimuisi reikia lankstumo. Lankstumui reikia tempimosi. Tempimasis atneša nepatogumą. Palikti namus, šeimą ir draugus niekada nėra lengva, ypač su vaikais. Buvome tikri, kad Dievas viską valdo. Žengėme tikėjimu, remdamiesi pažadu: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš – tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave savo teisumo dešine“ (Iz 41,10) [tikrinti citatą].

Iš savo patirties žinojome, kaip sunku su nauja kalba, nauja kultūra ir nauju gyvenimu. Ruošėme ne tik save, bet ir savo vaikus. Nuo pat pradžių jiems sakėme: „Kai Dievas pašaukia mus, Jis pašaukė ir jus“. Tai šeimos tarnystė. Dėl to sunkūs laikai tampa lengvesni. Kiekvieną dieną priimame tikėdami, kad Dievas mus „atvedė čia kaip tik tokiam metui“.

Dažniausiai girdime istorijas apie pasikeitusius gyvenimus. Tuomet kova, baimė, vienatvė ir sumaištis, kurias neša nauja pradžia svetimoje šalyje, tarsi ištrinamos. Tai kaip gimdyti vaiką. Kai vaikas paduodamas mums į rankas, meilė padeda pamiršti negalavimus, nerimą ir gimdymo skausmus. Atlygis toks didelis, kad kaina pamirštama. Mums šis gyvenimas yra Jo Gyvenimas mumyse. Esame dėkingi už šią galimybę.

TV interviu

Atgal